Ar verta parduoti butą su baldais ir buitine technika? Kada juos palikti, o kada išvežti

Parduodant butą savininkams dažnai kyla klausimas, ką daryti su baldais ir buitine technika. Jeigu bute lieka virtuvė, spintos, sofa, lova, skalbyklė ir kita technika, natūralu galvoti, kad visas šis turtas turėtų padidinti pardavimo kainą. Juk daiktai kažkada kainavo pinigus, dalis jų vis dar tinkami naudoti, o pirkėjui nereikės visko pirkti iš naujo.

Praktikoje baldų vertė parduodant būstą priklauso ne tiek nuo to, kiek savininkas už juos sumokėjo, kiek nuo to, ar būsimas pirkėjas norės juos naudoti.

Jeigu butas įrengtas palyginti neseniai, baldai dera prie interjero ir daugumai pirkėjų nėra priežasties jų iš karto keisti, jie gali būti realus objekto privalumas. Pirkėjas gauna būstą, į kurį galima įsikelti be papildomų didelių išlaidų. Vis dėlto net ir tokiu atveju nereikėtų tikėtis prie buto kainos tiesiog pridėti baldų įsigijimo kainą. REALL praktikoje naudotų, tačiau dar aktualių baldų ir technikos vertę sandoryje dažniau vertintume iki maždaug 50 proc. jų dabartinės rinkos vertės, o ne pagal tai, kiek jie kainavo nauji.

Su senais butais situacija beveik priešinga. Jeigu būstas akivaizdžiai remontuotinas, o jame stovi seni masyvūs baldai, sekcijos, spintos, kelių dešimtmečių sofos ir kiti daiktai, jie dažniausiai nepadeda parduoti. Pirkėjas mato ne papildomą vertę, o būsimą darbą: viską reikės išnešti prieš pradedant remontą.

Tačiau tarp šių dviejų kraštutinumų yra daug butų, kuriuose baldai nėra nauji, bet vis dar normalūs ir naudojami. Tokiu atveju visko išvežti vien dėl to, kad būstas būtų tuščias, taip pat nebūtinai verta. Gerai išvalytas, neperkrautas ir normaliai apstatytas gyvenamas butas gali atrodyti daug jaukiau nei visiškai tuščios patalpos.

Todėl REALL praktikoje baldų klausimą sprendžiame pagal patį objektą: ar daiktai padeda pirkėjui pamatyti būstą, ar trukdo pamatyti būstą per daiktus.

Remontuotiname bute seni baldai dažniausiai yra ne turtas, o papildomas darbas pirkėjui

Jeigu butas remontuotas prieš kelis dešimtmečius ir naujas savininkas praktiškai neabejotinai darys kapitalinį remontą, senų baldų palikimas retai sukuria papildomą vertę. Net jeigu spinta ar sekcija dar techniškai tinkama naudoti, pirkėjas dažniausiai neplanuoja aplink ją kurti naujo interjero.

Tokio buto vertę lemia visai kiti dalykai: vieta, namas, aukštas, išplanavimas, plotas, dokumentai ir kaina. Pirkėjas vertina, ką galės padaryti su erdve po remonto, todėl didelis senų daiktų kiekis gali net apsunkinti sprendimą.

Tuščioje arba beveik tuščioje patalpoje lengviau pamatyti sienų būklę, grindis, langus ir realias kambario proporcijas. Taip pat lengviau įsivaizduoti, kur galėtų stovėti nauja virtuvė, sofa ar lova. Jeigu kambaryje stovi didelė sieninė sekcija, dvi spintos, sena sofa ir keli stalai, pirkėjas pirmiausia mato daiktus, o ne pačią erdvę.

Yra ir labai praktiška pusė. Kapitalinį remontą planuojantis žmogus žino, kad prieš darbus viską reikės išnešti. Jeigu perkamas penktame aukšte esantis butas be lifto ir jame palikta daug sunkių baldų, tai nėra dovana, net jeigu savininkas taip ją suvokia. Pirkėjui tai papildomas organizavimas ir išlaidos.

Todėl visiškai remontuotiname bute dažniausiai rekomenduotume senus nereikalingus baldus išvežti dar prieš fotografavimą ir pardavimo pradžią.

Gyvenamame bute senesni baldai nebūtinai trukdo

Kita situacija, kai butas nėra naujai įrengtas, tačiau jame galima normaliai gyventi. Tarkime, remontas atliktas prieš dešimt metų, baldai taip pat nebe nauji, bet tvarkingi, virtuvė naudojama, sofa nenusidėvėjusi, o visas interjeras tarpusavyje bent jau nesipjauna.

Tokiu atveju nėra priežasties būstą dirbtinai ištuštinti.

Pirkėjui baldai padeda suprasti patalpų dydį. Iš karto matyti, kad miegamajame telpa dvigulė lova ir spinta, svetainėje – sofa bei valgomojo stalas, o vaiko kambaryje galima turėti lovą, darbo stalą ir daiktų laikymo vietą.

Ypač tai naudinga mažesniuose butuose, kuriuose racionalus baldų išdėstymas parodo, kad erdvė funkcionalesnė, nei gali pasirodyti vien iš kvadratinių metrų skaičiaus.

Svarbiausia, kad baldų nebūtų per daug. Jeigu šeima bute gyvena daug metų, natūraliai prisikaupia papildomų spintelių, lentynų, fotelių, vaikų daiktų ir kitų kasdien naudojamų daiktų. Savininkui jie atrodo įprasti, tačiau fotografijoje ir pirmos apžiūros metu kambarys gali pasirodyti gerokai mažesnis.

Tokiais atvejais rekomenduotume ne ištuštinti visą butą, o sumažinti daiktų kiekį. Palikti tai, kas parodo kambario funkciją ir atrodo tvarkingai, o nereikalingus baldus bei asmeninius daiktus išvežti.

Rezultatas neturi atrodyti kaip baldų salono ekspozicija. Jis turi atrodyti kaip tvarkingas būstas, kuriame pirkėjas gali įsivaizduoti save.

Kiek baldai realiai prideda prie buto kainos?

Čia pardavėjo ir pirkėjo vertinimai labai dažnai išsiskiria.

Savininkas gali prisiminti, kad už virtuvę mokėjo 8 000 Eur, sofa kainavo 2 000 Eur, televizorius dar 1 000 Eur, o visa kita sudėjus bute lieka 15 000–20 000 Eur vertės daiktų. Natūralu norėti šią sumą pridėti prie būsto kainos.

Tačiau naudotų daiktų rinkos vertė nėra jų pirkimo kaina. Be to, parduodant butą atsiranda dar vienas klausimas – ar konkretus pirkėjas apskritai būtų pasirinkęs būtent šiuos daiktus.

Jeigu baldai pakankamai nauji, neutralaus dizaino ir dauguma pirkėjų juos galėtų toliau naudoti, jie tikrai gali pridėti vertės. Mūsų praktikoje tokiais atvejais orientuotumėmės iki maždaug 50 proc. dabartinės daiktų rinkos vertės. Tai nėra universali formulė kiekvienam sandoriui, tačiau gerai parodo skirtumą tarp pardavėjo išleistų pinigų ir to, kiek už naudotus daiktus pasirengęs mokėti kitas žmogus.

Pavyzdžiui, jeigu prieš kelerius metus baldams ir technikai buvo išleista 20 000 Eur, nereikėtų automatiškai tikėtis, kad dėl jų butą šiandien bus galima parduoti 20 000 Eur brangiau. Jeigu visa komplektacija dar aktuali ir pirkėjas jos nekeistų, dalis vertės išliks, tačiau ne visa pradinė suma.

Kuo baldai individualesni, tuo šis santykis paprastai prastėja. Pagal konkretaus savininko poreikius pagaminta brangi spinta gali būti puiki jam, tačiau kitam žmogui jos spalva, vidaus išdėstymas ar net vieta gali netikti.

Todėl pardavimo kainos nereikėtų skaičiuoti sudedant buto rinkos vertę ir visų jame esančių daiktų sąskaitas.

Integruoti baldai ir laisvai pastatomi baldai pirkėjui nėra tas pats

Virtuvė, sieninės spintos ir kiti konkrečiai erdvei pagaminti baldai dažniausiai suvokiami kaip didesnė paties būsto dalis nei sofa, valgomojo stalas ar televizorius.

Priežastis praktiška. Jeigu pirkėjas išsiveža sofą, kambarys nuo to nepraranda funkcijos. Jeigu išmontuojama pagal konkrečią patalpą pagaminta virtuvė, naujam savininkui iš karto reikia nemažos papildomos investicijos.

Todėl tvarkinga, dar aktuali virtuvė gali turėti didesnę reikšmę objekto patrauklumui nei panašios pradinės vertės laisvai pastatomi baldai. Tas pats galioja gerai suplanuotoms sieninėms spintoms, ypač mažesniuose butuose, kur daiktų laikymas yra svarbi funkcionalumo dalis.

Buitinę techniką taip pat vertintume pagal jos amžių ir tai, kiek realu, kad pirkėjas ją naudos. Kelerių metų integruota technika yra vienas dalykas, penkiolikos metų šaldytuvas – visai kitas. Abiem atvejais galima skelbime parašyti „parduodama su buitine technika“, tačiau pirkėjui šių dviejų komplektacijų vertė akivaizdžiai skiriasi.

Kada geriau išvežti net ir dar naudojamus baldus?

Baldas nebūtinai turi būti sulūžęs, kad trukdytų pardavimui. Kartais jis tiesiog netinka tam, kaip norime parodyti konkretų būstą.

Didelė kampinė sofa mažoje svetainėje gali vizualiai užimti beveik visą kambarį. Dvi masyvios spintos miegamajame gali sudaryti įspūdį, kad patalpoje nėra vietos. Senas didelis valgomojo komplektas gali paslėpti tai, kad virtuvės ir svetainės zona iš tikrųjų gana erdvi.

Tokiu atveju sprendimas nėra pirkti naujus baldus. Dažnai pakanka vieną ar du didžiausius elementus išvežti ir perstatyti likusius.

Prieš fotografuodami butą stengiamės žiūrėti ne į tai, ar kiekvienas baldas dar tinkamas naudoti, o į tai, ką jis daro konkrečiai erdvei. Jeigu padeda suprasti funkciją ir proporcijas – paliekame. Jeigu užgožia patalpą – geriau jo atsisakyti.

Šita logika ypač svarbi parduodant senesnius, bet dar gyvenamus butus. Visiškai ištuštinus juos galima be reikalo sustiprinti remonto poreikio įspūdį, nors realiai žmogus galėtų įsikelti ir gyventi. Palikus per daug senų daiktų gaunamas priešingas efektas – butas atrodo gerokai labiau pasenęs, nei yra jo apdaila.

Varnių gatvės pavyzdys: butui reikėjo remonto, bet tuščias jis nebūtų atrodęs geriau

Varnių gatvėje turėjome būstą, kuriam remontas vis tiek buvo reikalingas. Jame buvo ir senų baldų, kurie pradiniame variante kūrė gana nejaukų bendrą vaizdą.

Šiuo atveju pasirinkome ne viską išvežti, o padaryti stagingą. Baldų išdėstymas ir bendras pateikimas buvo sutvarkyti taip, kad pirkėjas pirmiausia matytų patalpų funkciją ir jaukesnį bendrą vaizdą, o ne atsitiktinai sustatytus senus daiktus.

Butas buvo parduotas.

Šitas pavyzdys įdomus tuo, kad pats objektas dėl stagingo netapo suremontuotas. Pirkėjas vis tiek suprato, kad būstui reikės investicijų. Mes nebandėme kosmetika sukurti įspūdžio, kad remonto poreikio nėra.

Pasikeitė kitas dalykas – būstą tapo lengviau suprasti.

Tuščias remontuotinas butas ne visada atrodo geriau. Jeigu patalpos nestandartinės arba žmogui sunku įsivaizduoti jų paskirtį, keli tinkamai parinkti ir pastatyti baldai gali parodyti, kaip erdvė veikia gyvenant.

Varnių gatvėje problema buvo ne pats faktas, kad baldai seni. Problema buvo tai, kaip visas butas atrodė su jais. Sutvarkius pateikimą jie nustojo būti pagrindiniu vizualiniu trukdžiu.

Tai ir yra stagingo esmė mūsų supratimu. Ne pripirkti dekoracijų ir bandyti seną butą paversti nauju, o padėti pirkėjui normaliai pamatyti parduodamą erdvę.

Stagingas nėra remontas ir neturėtų juo apsimesti

Lietuvoje „home staging“ kartais suprantamas kaip pagalvėlių, vazų ir pledų pridėjimas prieš fotografuojant. Tokie elementai gali padėti, tačiau jeigu pats butas perkrautas, netvarkingas ar blogai sustatyti baldai, dekoracijos problemos neišspręs.

Pirmiausia stagingas turėtų sutvarkyti erdvės logiką. Pirkėjas turi suprasti, kur svetainė, kur valgomojo zona, ar miegamajame telpa normali lova, kaip galima naudoti mažesnį kambarį.

Tik tada prasminga galvoti apie smulkesnes vizualines detales.

Lygiai taip pat stagingu nereikėtų slėpti būsto būklės. Jeigu vonios kambariui reikia remonto, keli nauji rankšluosčiai jo nepavers nauju. Jeigu grindys sugadintos, kilimas neturėtų būti naudojamas tam paslėpti.

Pirkėjas vis tiek atvyks į apžiūrą ir pamatys realią situaciją. Jeigu nuotraukos pažadėjo visiškai kitokį produktą, rezultatas dažniausiai bus ne didesnis noras pirkti, o nusivylimas.

Kada butą geriau parduoti visiškai tuščią?

Visiškai tuščias butas turi daugiausia logikos tada, kai jo būklė aiškiai remontuotina ir esami baldai pirkėjui neturi praktiškos vertės. Tokiu atveju ištuštinimas leidžia parodyti tikrą plotą, išplanavimą ir techninę būklę.

Tai taip pat gali būti geras sprendimas, kai seni baldai vizualiai labai stipriai sieja būstą su konkrečiu laikotarpiu. Pirkėjas turėtų vertinti galimybę susikurti naują interjerą, tačiau matydamas pilną keliasdešimties metų senumo apstatymą kartais nesąmoningai pradeda vertinti visą butą kaip prastesnį.

Vis dėlto net tuščiame bute labai svarbus pateikimas. Reikia normaliai išvalyti patalpas, pašalinti šiukšles, nereikalingas užuolaidas, senus kilimus ir kitus likučius. „Tuščias“ ir „paruoštas pardavimui“ nėra tas pats.

Jeigu išvežus baldus lieka nešvarios sienos, daugybė daiktų sandėliuke ir kambario kampe sukrautos senos spintos dalys, pirkėjui nebus lengviau įsivaizduoti būsimo remonto.

Kada baldai tampa realiu pardavimo argumentu?

Didžiausią vertę jie turi tada, kai pirkėjas gali iš karto perimti normaliai veikiantį būstą.

Tai aktualu gerai įrengtiems butams, pirmojo būsto pirkėjams ir daliai investuotojų. Žmogui, kuris perka būstą nuomai, gali būti patrauklu, kad po sandorio nereikės kelias savaites ieškoti lovos, spintos, stalo ir buitinės technikos. Jeigu esamakomplektacija normali, ji sutrumpina laiką iki momento, kai objektą galima pradėti nuomoti.

Panašiai gali galvoti žmogus, perkantis pirmąjį būstą. Jeigu po pradinio įnašo ir kitų pirkimo išlaidų jo biudžetas ribotas, galimybė iš karto naudoti virtuvę, spintas, lovą ir buitinę techniką gali būti realus privalumas. Tokiam pirkėjui tvarkingai apstatytas butas gali būti patrauklesnis už šiek tiek pigesnį variantą, kuriam po sandorio dar reikės nemažai išlaidų.

Tačiau baldai tampa pardavimo argumentu tik tada, kai jie atitinka patį būstą. Naujesniame, šiuolaikiškai įrengtame bute keli geri ir tarpusavyje derantys baldai papildo produktą. Jeigu tame pačiame interjere paliekami atsitiktiniai seni baldai vien todėl, kad savininkui gaila juos išmesti, efektas gali būti priešingas.

Todėl skelbime frazė „parduodama su visais baldais ir buitine technika“ pati savaime nėra privalumas. Svarbu, ar pirkėjas tuos baldus ir techniką norės pasilikti.

Ar verta pardavimo kainą kelti dėl paliekamų baldų?

Jeigu baldai ir technika pakankamai nauji, jų vertę į kainodarą įtraukti galima, tačiau atsargiai. Kaip minėjome, REALL praktikoje tokiais atvejais realistiškiau galvoti iki maždaug 50 proc. dabartinės daiktų rinkos vertės, o ne bandyti susigrąžinti jų pradinę pirkimo kainą.

Svarbus žodis čia yra „dabartinės“. Jeigu sofa prieš penkerius metus kainavo 2 000 Eur, tai nereiškia, kad šiandien parduodant butą ji prideda 1 000 Eur. Reikia vertinti jos būklę, dizainą ir tai, kiek analogiškas naudotas baldas apskritai vertas šiandien.

Be to, baldų vertė sandoryje nėra vien matematinė. Gerai sukomplektuotas butas gali padėti pasiekti geresnę bendrą kainą ne todėl, kad pirkėjas atskirai suskaičiavo sofą, lovą ir televizorių, o todėl, kad visas objektas jam atrodo užbaigtas. Jis gali įsikelti arba pradėti nuomoti iš karto, todėl būstas turi daugiau praktinės vertės.

Vis dėlto pardavėjui nereikėtų persistengti bandant kiekvieną daiktą paversti papildoma kainos eilute. Jeigu pirkėjas sako, kad sofos nenori, argumentas „bet ji kainavo 3 000 Eur“ derybose nieko nekeičia.

Pirkėjas moka už tai, kas turi vertę jam, o ne už pardavėjo pirkinių istoriją.

Ar verta buitinę techniką išsivežti ir parduoti atskirai?

Tai priklauso nuo technikos ir paties buto segmento.

Integruotą orkaitę, kaitlentę, indaplovę ar kitą prie virtuvės pritaikytą techniką dažniausiai logiška palikti, jeigu ji normalios būklės. Jos išėmimas gali pabloginti visos virtuvės funkcionalumą ir sukurti pirkėjui papildomą rūpestį.

Su laisvai pastatoma technika situacija lankstesnė. Jeigu savininkas turi beveik naują brangų televizorių ir pirkėjas už jį papildomai mokėti nenori, gali būti racionaliau jį išsivežti. Tas pats gali galioti skalbyklei, džiovyklei ar kitam daiktui, kurį lengva panaudoti kitame būste.

Tačiau prieš priimant tokį sprendimą verta pasižiūrėti į visą produktą. Jeigu parduodame nedidelį investicinį butą, kurio stiprybė yra galimybė iš karto pradėti nuomą, pilna komplektacija gali būti svarbesnė už sumą, kurią gautume atskirai pardavę kelis technikos vienetus.

Jeigu parduodame didesnį šeimos būstą, pirkėjas dažniau turės savo baldų ir dalį technikos. Tokiu atveju „viskas lieka“ jam nebūtinai yra toks stiprus argumentas.

Todėl ir čia reikia pradėti nuo būsimo pirkėjo, o ne nuo daiktų sąrašo.

Ką daryti su baldais, jeigu bute dar gyvenate?

Tai viena dažniausių situacijų, todėl visiškas būsto ištuštinimas dažniausiai net nėra realus variantas. Šeimai reikia lovų, stalo, spintų ir kasdien naudojamų daiktų iki pat pardavimo.

Tokiu atveju tikslas yra ne sukurti sterilią ekspoziciją, o sumažinti vizualinį triukšmą.

Pradėtume nuo daiktų, kurių iki persikraustymo tikrai nereikės. Sezoniniai drabužiai, dalis indų, knygos, papildomi vaikų daiktai, nenaudojami baldai gali būti supakuoti ir išvežti anksčiau. Tai kartu yra pirmas būsimo persikraustymo etapas, todėl darbas nėra atliekamas vien dėl fotografijos.

Tada vertintume kiekvieną kambarį atskirai. Jeigu svetainėje stovi sofa, stalas, televizoriaus baldas, du foteliai ir papildoma komoda, galbūt vieno ar dviejų elementų atsisakius kambarys pradės atrodyti gerokai erdvesnis. Miegamajame dažnai verta palikti lovą ir pagrindinę spintą, bet išnešti papildomas spinteles ar daiktų dėžes.

Asmeninių daiktų taip pat nereikia pašalinti iki visiško anonimiškumo. Tačiau šeimos nuotraukų, magnetukų, suvenyrų ir kitų smulkmenų gausa fotografijoje traukia dėmesį nuo paties būsto.

Pirkėjas turi matyti gyvenamą butą, bet neturėtų jaustis taip, lyg būtų atėjęs apžiūrėti svetimo žmogaus daiktų.

Ką daryti, jeigu pirkėjas nori vienų baldų, bet nenori kitų?

Tokias sąlygas geriausia išsiaiškinti iki galutinio sandorio etapo. Jeigu dalis baldų lieka, o dalį pardavėjas išsiveža, turi būti aišku, dėl ko šalys susitarė.

Praktikoje pirkėjui gali patikti virtuvė ir sieninės spintos, bet visiškai nereikėti sofos, lovos ar valgomojo komplekto. Nėra prasmės dėl senos sofos komplikuoti gero NT sandorio. Jeigu ji neturi reikšmingos atskiros rinkos vertės, dažnai racionaliau susitarti dėl išvežimo.

Kita vertus, jeigu pardavėjas planuoja išsivežti konkretų vertingą baldą ar techniką, kuri nuotraukose ir apžiūros metu atrodo kaip būsto komplektacijos dalis, apie tai reikėtų pasakyti iš anksto. Pirkėjas neturėtų tik pasirašymo metu sužinoti, kad kartu su pardavėju išvažiuoja, pavyzdžiui, skalbyklė ar svetainės šviestuvas, kurį jis laikė objekto dalimi.

Kuo aiškiau komplektacija aptariama derybų metu, tuo mažiau bereikalingų konfliktų prieš sandorį.

Ar verta pirkti baldus vien tam, kad butas geriau atrodytų parduodant?

Dažniausiai ne. Ypač jeigu kalbame apie standartinį senesnį butą.

Jeigu būstas tuščias ir dėl to sunku suprasti jo proporcijas, galima spręsti pateikimą stagingu, tačiau pirkti pilną naujų baldų komplektą vien pardavimui dažnai ekonomiškai nėra racionalu. Savininkas rizikuoja investuoti į daiktus, kurių būsimas pirkėjas nenorės, o po sandorio dar reikės spręsti, kur juos dėti.

Daug didesnę naudą paprastai duoda geri esamų baldų atrinkimo ir išdėstymo sprendimai. Varnių gatvėje būtent tai ir buvo svarbu – nereikėjo apsimesti, kad remontuotinas butas tapo naujai įrengtas. Reikėjo sukurti jaukesnį ir suprantamesnį bendrą vaizdą iš to, ką turėjome.

Naujų baldų pirkimą svarstytume tik tada, jeigu konkretaus objekto segmentas ir būsima pardavimo kaina pateisina tokią investiciją. Tai jau turėtų būti skaičiavimas, o ne automatinė stagingo taisyklė.

Kaip nuspręsti: palikti, išvežti ar daryti stagingą?

REALL praktikoje sprendimą pradėtume nuo buto būklės.

Jeigu butas kapitaliai remontuotinas, o baldai seni ir būsimas pirkėjas jų beveik neabejotinai nenaudos, rekomenduotume juos išvežti. Tokiu atveju parduodame erdvę, išplanavimą ir remonto potencialą, todėl nereikalingi daiktai tik trukdo.

Jeigu butas gyvenamas, tvarkingas, o baldai nėra nauji, bet dar normalūs, visko išvežti nereikia. Geriau sumažinti jų kiekį, gerai išvalyti būstą, sutvarkyti išdėstymą ir palikti pakankamai daiktų, kad būtų aiškios patalpų funkcijos.

Jeigu butas gerai ir gana neseniai įrengtas, o baldai bei technika atitinka interjerą, pilna komplektacija gali tapti realiu pardavimo argumentu. Tokiu atveju reikia tik realistiškai įvertinti naudotų daiktų vertę ir nesitikėti susigrąžinti visos jų įsigijimo kainos.

O jeigu pats butas reikalauja remonto, tačiau tuščias ar su esamu apstatymu atrodo nejaukiai ir pirkėjui sunku suprasti erdvę, galima naudoti stagingą. Varnių gatvės atvejis parodė, kad net seni baldai gali būti naudingi, jeigu jie tinkamai atrinkti ir išdėstyti.

Taigi klausimas nėra „ar seni baldai blogai?“. Svarbiau, ar jie padeda parduoti būstą tokį, koks jis yra.

Išvada

Parduodant butą baldų ir buitinės technikos vertės nereikėtų nei visiškai ignoruoti, nei pervertinti.

Jeigu butas kapitaliai remontuotinas, seni baldai dažniausiai pirkėjui yra papildomas išvežimo darbas. Tokiu atveju švarus, ištuštintas būstas leidžia geriau parodyti erdvę ir remonto galimybes.

Jeigu bute galima normaliai gyventi, o baldai nors ir ne nauji, bet tvarkingi ir tinkami naudoti, visko išvežti nėra būtina. Dažnai geresnis sprendimas yra sumažinti daiktų kiekį, gerai išvalyti patalpas ir palikti tai, kas padeda suprasti jų funkciją.

Jeigu baldai ir technika pakankamai nauji bei atitinka būsto segmentą, jie gali pridėti realios vertės, tačiau nereikėtų tikėtis atgauti visos jų pirkimo kainos. Praktikoje iki maždaug 50 proc. dabartinės rinkos vertės gali būti racionalus orientyras geriems, pirkėjui realiai tinkamiems daiktams, tačiau kiekvieną objektą reikia vertinti individualiai.

Varnių gatvės pavyzdys gerai parodo dar vieną dalyką: stagingas nėra skirtas remonto poreikiui paslėpti. Jo paskirtis – padėti pirkėjui geriau suprasti erdvę. Mūsų atveju butui vis tiek reikėjo remonto, tačiau sutvarkius senų baldų išdėstymą ir bendrą pateikimą jis tapo jaukesnis ir buvo parduotas.

Todėl prieš išvežant viską arba, priešingai, paliekant kiekvieną seną baldą verta pasižiūrėti į būstą žmogaus, kuris jį matys pirmą kartą, akimis. Jam nėra svarbu, kiek sofa kainavo prieš dešimt metų. Jam svarbu, ar šiandien ji padeda pamatyti patrauklų būstą, ar trukdo pamatyti patį butą.

Ruošiate butą pardavimui ir nežinote, ką daryti su baldais?

Prieš užsakant baldų išvežimą ar perkant naujus daiktus stagingui verta įvertinti visą būstą. Kartais ištuštinus butą jo pateikimas pagerėja iš esmės, tačiau kitame objekte toks pats sprendimas gali padaryti erdves šaltesnes ir sunkiau suprantamas.

REALL ruošiant būstą pardavimui vertina, ką verta palikti, ką išvežti, ar reikalingas kosmetinis atnaujinimas ir kaip esamomis priemonėmis parodyti stipriausias konkretaus objekto savybes. Tikslas nėra sukurti dirbtinį interjerą fotografijai. Tikslas – kad pirkėjas apžiūroje aiškiai suprastų būsto erdvę, funkcionalumą ir tai, ką gauna už prašomą kainą.

Straipsnį parengė „REALL“ nekilnojamojo turto ekspertų komanda Kaune

„REALL“ nekilnojamojo turto ekspertų komanda daugiau nei 7 metus dirba nekilnojamojo turto rinkoje ir yra prisidėjusi prie daugiau nei 1 000 sėkmingų NT sandorių. Ruošdami būstus pardavimui praktiškai sprendžiame ne tik kainodaros ir reklamos klausimus, bet ir tai, kaip konkretus objektas turėtų atrodyti pirmosios pirkėjo apžiūros metu.

Vertindami baldus ir būsto pateikimą atsižvelgiame į paties buto būklę, jo pirkėjų auditoriją, įrengimo lygį ir tai, ar esami daiktai kuria papildomą vertę, ar tik apsunkina erdvės suvokimą. Varnių gatvės praktinis pavyzdys parodė, kad net remontuotiname bute tinkamai atliktas stagingas gali būti naudingesnis už automatinį visų senų baldų išvežimą.

Turinį parengė: „REALL“ ekspertų komanda
Specializacija: Kauno butų pardavimas, būsto paruošimas ir kainodara
Patirtis: daugiau nei 7 metai
Komandos rezultatai: daugiau nei 1 000 sėkmingų NT sandorių
Temos: butų pardavimas su baldais, home staging, būsto paruošimas pardavimui, kainodara ir pirkėjų elgsena

Susisiekime!

Adresas

Kęstučio g. 16, Kaunas

Kontaktai

+370 606 45 451
info@reall.lt